Balandžio 11d. mes, vienuoliktokai, vykome į sostinę. Turėjome du tikslus. Vienas iš jų buvo aplankyti Genocido aukų muziejų, įsikūrusį buvusiuose KGB rūmuose, kur penkiasdešimt metų buvo planuojami ir vykdomi sovietų nusikaltimai. Gido vedini apžiūrėjome buvusį KGB vidaus kalėjimą, kur pamatėme devyniolika bendrųjų kamerų, budėtojo ir sargybos kambarius, kratos ir pirštų atspaudų ėmimo, „minkštąją“ kameras, karcerius, pasivaikščiojimo kiemelius. Matėme ir mirties nuosprendžių vykdymo patalpą, kur stiklo stenduose eksponuojama istorinė-dokumentinė medžiaga atskleidžia antihumanišką elgesį su žmogumi. Po stiklo grindimis sudėti Tuskulėnų kapavietėje ir pačioje šaudymo kameroje rasti daiktai: batai, sagos, akiniai. Taip pat galėjome apžiūrėti šiuolaikines ekspozicijas, supažindinančias su nepriklausomybės praradimu XX a. viduryje, sovietų valdžios represijomis, pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atgavimo.
Po apsilankymo Genocido aukų muziejuje vykome į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Čia vyko vienaveiksmių baletų vakaras. Susidomėję žiūrėjome baleto triptiką „Things I Told Nobody“, „Visur, kur mes nebuvome“, „Bolero“.
Kelionės įspūdžiai – nepakartojami. Daugelis muziejuje ir balete buvome pirmą kartą, bet iš tiesų nenusivylėme.
